Menui man – tai specifinė elgesio forma, kalba, kuria žmogus kalbasi pats su savimi ir su jį supančiu pasauliu. Toks elgesys niekuo nesiskiria nuo gestikuliavimo, kuris atsiranda pokalbio metu. Juk gestikuliuojame ne dėl pašnekovo, o tam, kad mums patiems būtų lengviau apdoroti mintis dialogo metu ir galiausiai paversti jas žodžiais. Žmogus jau seniai turi poreikį tokiu būdu komunikuoti – nuo pat olų piešinių laikų. Šis elgesys yra ne kas kita, kaip savo egzistavimo ir aplinkinio pasaulio fiksavimas, ir mane būtent šis pirmykštis impulsas fiksuoti labiausiai ir žavi.
Savo kūryboje darau tą patį. Tačiau yra nedidelis skirtumas tarp pasaulio, kuriame gyvenome anuomet, ir pasaulio, kuriame gyvename dabar. Genties žmogus buvo savo mikrokultūros nešėjas ir nebuvo apsunkintas tais privalumais, kuriuos turime šiandien: galimybe pasiekti bet kokią informaciją, pamatyti daugybę menininkų iš viso pasaulio neišeinant iš savo kambario, per porą dienų išsamiai išstudijuoti bet kurios kultūros vizualinį kodą. Mane labai žavi genties žmogus. Savo kultūros formavimosi etape – primityvios, bet nuoširdžios ir į nieką kitą nepanašios – jis egzistavo izoliacijoje. Jo žvilgsnio ribos apsiribojo jo genties dydžiu. Mūsų žvilgsnis, priešingai, yra beribis – gyvename globalioje kultūroje, kurioje kultūrinio identiteto praktiškai nebeliko.
Tam tikru momentu pradėjau bandyti atsiriboti nuo bet kokių vaizdinių savo galvoje, tačiau greitai supratau, kad negaliu išmesti to, kas jau, iš esmės, yra į mane įsirėžę. Visi menininkai ir apskritai skirtingų tautų menas, kurį mačiau muziejuose – visa tai buvo mano mokymosi dalis, ir dabar aš tiesiog nebegaliu atsikratyti šios patirties. Abstrakcija man pasirodė esanti efektyviausias būdas priartėti prie būsenos, kurioje lieki vienas prieš vieną su savimi, kurioje nėra jokių konkrečių vaizdinių – tik linijos ir dėmės. Tačiau net ir ten nuolat matau nuorodas: „čia panašu į kaligrafiją, o čia – į kažkokį primityviai nupieštą gyvūną, o čia tarsi kiberpanko atmosfera“.
Kai viename iš savo darbų pamačiau būtent gyvūno atvaizdą, kažkas mano galvoje spragtelėjo: „juk tai niekuo nesiskiria nuo olų piešinio – tiesiog ant šio pliko, švaraus skeleto užmesta daugybė sluoksnių iš visko, ką iki tol mačiau, iš ko mokiausi ir kas mane supa“.
Tai vaizdinys, kuris kalba apie viską ir kartu apie nieką. Jame galima įžvelgti nuorodas į skirtingus kultūrinius kodus, tačiau mano atvaizdai nėra nė vienos konkrečios kultūros produktas. Tai apibendrintas, kolektyvinis vaizdinys, kurio vienintelis tikslas – atspindėti dabartinę mūsų realybės ir kultūros būseną. Skaitmeninio chaoso, kultūrų maišymosi, pačios kultūrinės tapatybės nebuvimo, vienatvės ir ilgesio kažko prarasto, kas, atrodo, mums buvo pažadėta ir turėjo mums priklausyti – savo vietos šiame pasaulyje — kultūrą.
Dirbu tik šios idėjos ribose. Kuriu tik abstrakciją ir paprastai nesiimu kitokio pobūdžio darbų. Galiu pabandyti į abstrakciją įkomponuoti kokį nors gyvūną pagal užsakymą, tačiau, mano nuomone, tai ne visada yra tinkama. Nepaisant to, mielai aptarsiu bet kokią idėją ir pabandysiu rasti sąlyčio taškų.
Visada vedu asmeninę konsultaciją, kurios metu galėsime susipažinti, aptarti idėjas ir būsimo darbo išvaizdą.
Lauksiu užsukant :)
kaina —>
<— kontaktai / atgal