a few words about my work
keli žodžiai apie mano darbą
пару слов о моей работе
Для меня искусство — это специфическая форма поведения, язык на котором человек разговаривает с самим собой и с миром вокруг. Такое поведение ничем не отличается от жестикуляции, которая возникает в процессе разговора с кем-то. Мы ведь жестикулируем не для собеседника, а чтобы нам было проще обрабатывать мысли в процессе диалога, и в конечном итоге превратить их в слова. У человека давно появилась потребность в таком способе коммуникации, со времен наскальных рисунков. Это поведение является не чем иным, как фиксацией своего существования и мира вокруг, и меня поражает именно этот первобытный импульс к фиксации.

В своей работе я занимаюсь тем же. Но есть небольшая разница в состоянии мира, в которым мы жили тогда и в котором живем сейчас. Племенной человек являлся носителем своей микро-культуры и не был обременен теми благами, которые мы имеем сегодня: доступ к любой информации, возможность увидеть огромное количество художников со всего мира не выходя из своей комнаты, детально изучить визуальный код любой культуры всего за пару дней. Меня глубоко восхищает племенной человек. На этапе формирования своей культуры, примитивной, но искренней и не похожей ни на что другое, он существовал в изоляции. Доступ его взгляда был ограничен размером его племени. Наш же взгляд безграничен — мы живем в глобальной культуре, где культурной идентичности практически не существует.

В какой-то момент я стал пытаться абстрагироваться от каких-либо образов в своей голове, но быстро понял, что не могу выкинуть то, что уже, по сути, впечатано в меня. Все художники и в целом искусство разных народов, что я рассматривал в музеях — на всем этом я учился, и теперь просто не могу избавиться от этого опыта. Абстракция, как мне казалось, является наиболее эффективным способом приблизиться к этому состоянию, где ты один на один с самим собой, где нет никаких конкретных образов, только линии и пятна. Но даже там я постоянно вижу отсылки: «вот тут похоже на каллиграфию», «а вот тут похоже на какое-то примитивно нарисованное животное», «а вот тут как будто вайб киберпанка».

Когда я увидел именно образ животного в одной из своих работ, что-то кликнуло у меня в голове: «да это же ничем не отличается от наскального рисунка, просто на этот голый, чистый скелет, накинуто куча слоев из всего, что я видел до, на чем учился, и того, что меня окружает». Это образ, который говорит обо всем и ни о чем одновременно, в нем можно увидеть все эти отсылки к разным культурным кодам, но мои изображения не являются продуктами ни одной из культур. Это собирательный образ, единственная цель которого — отражать текущее состояние нашей реальности и культуры. Культуры цифрового хаоса, смешения культур, самого отсутствия культурной идентичности, одиночества и тоски по чему-то утраченному, что как будто было нам обещано и нам полагалось — своему месту в этом мире.

Я работаю только в рамках этой идеи. Я работаю только с абстракцией и обычно не берусь за другую работу. Я могу попробовать вписать в абстракцию какое-нибудь животное по запросу, но на мой взгляд это не всегда уместно. Тем не менее я буду рад обсудить любую идею и попробовать найти точки соприкосновения.

Я всегда провожу личную консультацию где мы сможем познакомиться, обсудить идеи и облик будущей работы.

Жду в гости :)



цена —>



<— контакты / назад
For me, art is a specific form of behavior, a language through which a person speaks to themselves and to the world around them. This behavior is no different from gesturing during a conversation. We don’t gesture for the sake of the person we are talking to, but because it helps us process our thoughts and, ultimately, turn them into words. Humans have had this need for such a form of communication for a very long time, going back to cave paintings. This behavior is essentially a way of recording one’s existence and the world around them, and it is precisely this primal impulse to leave a trace that fascinates me.

This is what I do in my work as well. But there is a small difference between the state of the world we lived in then and the one we live in now. A tribal person was a carrier of their own micro-culture and was not burdened by the things we have today: access to unlimited information, the ability to see an enormous number of artists from all over the world without ever leaving their room, and the possibility of studying the visual language of virtually any culture in just a few days. I am deeply fascinated by the tribal human. At the stage when their culture was being formed — primitive, perhaps, but sincere and unlike anything else — they existed in isolation. The reach of their gaze was limited to the size of their tribe. Our gaze, on the other hand, is limitless. We live within a global culture where cultural identity has almost ceased to exist.

At some point, I started trying to abstract myself from any images in my head, but I quickly realized that I could not get rid of something that had already, in a sense, been imprinted into me. Every artist and every form of art from different cultures that I encountered in museums became part of what I learned from, and now I simply cannot escape that experience. Abstraction seemed to me the most effective way of approaching that state where you are alone with yourself, where there are no specific images, only lines and shapes. But even there I constantly see references: “this looks like calligraphy,” “this looks like some primitively drawn animal,” “this has a kind of cyberpunk vibe.”

When I saw the image of an animal emerge in one of my works, something clicked in my head: this is no different from a cave painting. It is simply a bare, clean skeleton covered with layers of everything I have seen, everything I have learned from, and everything that surrounds me. It is an image that speaks about everything and nothing at the same time. You can see references to countless cultural codes in it, but my images are not products of any one culture. They are composite images, whose only purpose is to reflect the current state of our reality and culture: a culture of digital chaos, cultural hybridity, the disappearance of cultural identity, loneliness, and a longing for something lost — something that feels as though it was promised to us, something we were supposed to have: our own place in this world.

I work exclusively within this idea. I work only with abstraction and generally do not take on other kinds of work. I can try to incorporate an animal into an abstract piece upon request, but in my view, this is not always appropriate. Nevertheless, I am always happy to discuss any idea and try to find points of connection.

I always begin with a personal consultation, where we can get to know each other, discuss your ideas, and work out the direction and appearance of the future piece.

Looking forward to having you over :)




price —>


<— contacts / back
Menui man – tai specifinė elgesio forma, kalba, kuria žmogus kalbasi pats su savimi ir su jį supančiu pasauliu. Toks elgesys niekuo nesiskiria nuo gestikuliavimo, kuris atsiranda pokalbio metu. Juk gestikuliuojame ne dėl pašnekovo, o tam, kad mums patiems būtų lengviau apdoroti mintis dialogo metu ir galiausiai paversti jas žodžiais. Žmogus jau seniai turi poreikį tokiu būdu komunikuoti – nuo pat olų piešinių laikų. Šis elgesys yra ne kas kita, kaip savo egzistavimo ir aplinkinio pasaulio fiksavimas, ir mane būtent šis pirmykštis impulsas fiksuoti labiausiai ir žavi.

Savo kūryboje darau tą patį. Tačiau yra nedidelis skirtumas tarp pasaulio, kuriame gyvenome anuomet, ir pasaulio, kuriame gyvename dabar. Genties žmogus buvo savo mikro­kultūros nešėjas ir nebuvo apsunkintas tais privalumais, kuriuos turime šiandien: galimybe pasiekti bet kokią informaciją, pamatyti daugybę menininkų iš viso pasaulio neišeinant iš savo kambario, per porą dienų išsamiai išstudijuoti bet kurios kultūros vizualinį kodą. Mane labai žavi genties žmogus. Savo kultūros formavimosi etape – primityvios, bet nuoširdžios ir į nieką kitą nepanašios – jis egzistavo izoliacijoje. Jo žvilgsnio ribos apsiribojo jo genties dydžiu. Mūsų žvilgsnis, priešingai, yra beribis – gyvename globalioje kultūroje, kurioje kultūrinio identiteto praktiškai nebeliko.

Tam tikru momentu pradėjau bandyti atsiriboti nuo bet kokių vaizdinių savo galvoje, tačiau greitai supratau, kad negaliu išmesti to, kas jau, iš esmės, yra į mane įsirėžę. Visi menininkai ir apskritai skirtingų tautų menas, kurį mačiau muziejuose – visa tai buvo mano mokymosi dalis, ir dabar aš tiesiog nebegaliu atsikratyti šios patirties. Abstrakcija man pasirodė esanti efektyviausias būdas priartėti prie būsenos, kurioje lieki vienas prieš vieną su savimi, kurioje nėra jokių konkrečių vaizdinių – tik linijos ir dėmės. Tačiau net ir ten nuolat matau nuorodas: „čia panašu į kaligrafiją, o čia – į kažkokį primityviai nupieštą gyvūną, o čia tarsi kiberpanko atmosfera“.

Kai viename iš savo darbų pamačiau būtent gyvūno atvaizdą, kažkas mano galvoje spragtelėjo: „juk tai niekuo nesiskiria nuo olų piešinio – tiesiog ant šio pliko, švaraus skeleto užmesta daugybė sluoksnių iš visko, ką iki tol mačiau, iš ko mokiausi ir kas mane supa“.
Tai vaizdinys, kuris kalba apie viską ir kartu apie nieką. Jame galima įžvelgti nuorodas į skirtingus kultūrinius kodus, tačiau mano atvaizdai nėra nė vienos konkrečios kultūros produktas. Tai apibendrintas, kolektyvinis vaizdinys, kurio vienintelis tikslas – atspindėti dabartinę mūsų realybės ir kultūros būseną. Skaitmeninio chaoso, kultūrų maišymosi, pačios kultūrinės tapatybės nebuvimo, vienatvės ir ilgesio kažko prarasto, kas, atrodo, mums buvo pažadėta ir turėjo mums priklausyti – savo vietos šiame pasaulyje — kultūrą.

Dirbu tik šios idėjos ribose. Kuriu tik abstrakciją ir paprastai nesiimu kitokio pobūdžio darbų. Galiu pabandyti į abstrakciją įkomponuoti kokį nors gyvūną pagal užsakymą, tačiau, mano nuomone, tai ne visada yra tinkama. Nepaisant to, mielai aptarsiu bet kokią idėją ir pabandysiu rasti sąlyčio taškų.

Visada vedu asmeninę konsultaciją, kurios metu galėsime susipažinti, aptarti idėjas ir būsimo darbo išvaizdą.

Lauksiu užsukant :)




kaina —>


<— kontaktai / atgal